All posts by Elektrėnų kultūros centras

Lapkričio 30 d., ketvirtadienį, 18 val. Elektrėnų kultūros centre atidaroma personalinė Rolano Stankūno piešinių paroda „Šviesa ir šešėliai“.

Rolano Stankūno piešiniai – didelio formato, peržengiantys įprastų piešinių ribas. Sudaryti iš dešimčių tūkstančių atskirų potėpių, pieštuku ir anglimi pieštų ant popieriaus kelias savaites ar mėnesius. Apsiribodamas tik juoda ir balta spalvomis, kūrėjas abstrahuoja vaizduojamą tikrovę.

Nakties fasadai ar miestovaizdžiai, tik menkai apšviesti, sukuria niūrią, grėsmingą nuotaiką. Tačiau ją keičia džiugi atmosfera, kai Rolanas imasi gamtos motyvų: mirguliuojančio šviesos ir šešėlių žaismo vandenyje ar miške. Figūratyviuose piešiniuose, objektas susilieja su abstrakcija. Šešėlis čia tarsi vaizdas, tarsi vaizduojamo objekto nuojauta.

„Visą savo kūrybinį laiką gaudau, bandau sučiupti šešėlius. Mane žavi jų žaismė, gebėjimas iškreipti, deformuoti pažįstamus objektus į akiai nepažintas formas”, pasakoja Rolanas Stankūnas apie savo piešinius.

Šiame kontekste įdomu pastebėti, kad, kinų nuomone, šešėlis, kurį, pavyzdžiui, bambukas meta ant sienos, stebėtojui yra svarbesnis ir reikšmingesnis nei pats augalas. Štai kodėl sienos, tradiciškai supančios kinų sodus, dažomos baltai. Jos tarnauja kaip savotiška „drobė” ant jų atsirandantiems šešėliams. Šešėlių piešinys, visada juda, net ir pučiant menkiausiam vėjeliui.

Paroda veiks iki naujų metų sausio 1 d.

Nuo lapkričio 3 dienos vakaro iki lapkričio 30-osios Elektrėnų kultūros centre įspūdinga Renatos Murashko (Muraškaitės) ekspozicija „LIETUVOS DIDIEJI KUNIGAIKŠČIAI ir jų portretai“.

Lietuvos valdovų ciklą sudaro 9 paveikslai, kuriuose vaizduojami žymiausi šalies valdovai bei istoriniai veikėjai. Paveikslai yra netradicinio stiliaus, tai jaunosios menininkės Renatos Murashko (Muraškaitės) interpretacija. Savo kūryboje ji naudoja komplementarias, ryškias spalvas, tarp kurių dominuoja mėlyni atspalviai.

Kviečiame apsilankyti!
@MURASHKO art studio
murashkoartstudio.com 

Fotografuoti pradėjau dar mokykloje, kai nupirkom fotoaparatą Zorkij. Tačiau pats daryti juodai-
baltas nuotraukas išmokau tik trečiame Vilniaus universiteto gamtos mokslų fakulteto kurse. Tyrinėjant gamtą be fotografavimo neišsisukau.

Skirtingai nuo daugelio fotomenininkų, kurie darbo liūto dalį skiria kompozicijai (kuo ryškiau
užfiksuoti pagautą akimirką arba dirbtinai sukomponuoti norimą siužetą), aš improvizuoju nuo pradžios iki
pabaigos. Niekada nežinau kas bus. Tik vidinis balsas kužda, – nufotografuok tai. Telefonu, kino kamera,
mėgėjišku fotoaparatu. Net jei tas tai – kepamos daržovės keptuvėje ar perpjautas lietinis su sūriu, šešėlių
žaismas ant namo šalia Vatikano ar rūke paskendęs valtininkas Birštone. Tada prasideda improvizacija. Ir,
patikėkit, kaip improvizacijos muzikoje, aš to pačio rezultato negaliu pakartoti. Dalinai ir dėl to, kad nebelieka objektų (Šventosios senasis molas išardytas, daržovės keptuvėje suvalgytos, apelsinas – taip pat). Kitaip savo darbų stilių pavadinčiau fotodžiazu.

Kodėl pasirinkau fotodrobę? Kai, lankydamasis Norvegijoje, visiškai atsitiktinai nufotografavau pro
akmenis srūvantį kalnų upės vandenį, pamačiau, kad fototechnikos pagalba galima piešti. O kaip kitaip
įsivaizduojate piešinį jei ne ant drobės?!

Su pagarba,
Evaldas Snieškus

Gabrielės Krulytės tapybos darbų paroda

Kviečiame į jaunosios kartos tapytojos Gabrielės Krulytės parodą „Kada nors“, vyksiančią gegužės 3 – birželio 2 dienomis Elektrėnų kultūros centre.

„Kai turėsiu laiko.“ „Kai galėsiu.“ „Nespėju.“ „Palauk, dabar
negaliu.“ „Turiu svarbesnių darbų.” Šios ir panašios mūsų kasdienybėje naudojamos frazės, išreiškiančios laiko stoką ir prioritetų paskirstymą „kažkam, kas yra svarbiau“ atskleidžia parodoje nagrinėjamą prasmių žaidimą. Remdamasi savo asmenine patirtimi ir šiuolaikinio, chaotiško, greito gyvenimo tempo diktuojamomis sąlygomis, Gabrielė apmąsto tapybos ir menininko vietą tikslų, planų ir uždavinių perpildytoje žmogaus dienotvarkėje.

„Rodos, visada svajojau turėti laiko kūrybai. Bet net ir tapybos
studijų metais grumdavausi su ta pačia problema – kad ir kaip apmaudu, negaliu susikoncentruoti į tapybą, vis randu kitų veiklų, kurios užima mano laiką ir atima didžiąją energijos dalį. Šis jausmas, ar, netgi galėčiau pasakyti, inertiškas įprotis daryti daug ir greitai lydėjo ir po studijų, kai savo gyvenimą nusprendžiau užpildyti
kitomis, neva „labiau prasmingomis“ veiklomis, kūrybai paliekant „kada nors“ ateisiantį periodą. Ši vidinė kova tarp troškimo ir realybės, tarp neįgyvendintos svajonės ir greitų, apčiuopiamų rezultatų tapo mano kūrybos inspiracija. Šiuo atveju vaizduojami tapybos motyvai įgavo pabėgimo, siekiamybės, išsivadavimo reikšmę. Drobėse, lyg savo užrašų knygutėse ar nuolat ant stalo gulinčiuose lipniuose lapukuose žymiuosi ir užsirašinėju kiek kitokius, nei įprasta planus… Jie, transformavęsi į poilsį, nuostabą, susižavėjimą teikiančius motyvus kalba apie asmeninius tapybos tikslus ir siekius. Greiti ir ekspresyvūs paveikslo potėpiai, įkalinti markerių bei žymeklių pasaulyje, laukia, kada gi atsiras laiko tiesiog sustoti ir niekur neskubėti.“ – Gabrielė Krulytė.

Permąstydama savo patirtis menininkė kviečia žiūrovus įsigilinti į
savo prioritetus ir laiko skirstymą bei atrasti, kam savo gyvenime jie
yra suteikę „kada nors“ būties reikšmę. Ir kas, jei „kada nors“ jau
greitai nebebus?

Gabrielė Krulytė (g. 1997 m.) Vilniaus dailės akademijoje 2019 m.
baigė tapybos bakalauro, 2021 m. – tapybos magistro studijas. Šiuo
metu gyvena ir kuria Vilniuje.

Menininkės Instagram paskyra
@gabrielekrulyte_art