Elektrėnų kultūros centre aplankykite ypatingą menininkės Redos Krug veltų paveikslų parodą. Subtilūs kūriniai, įkūnijantys spalvų ir tekstūrų magiją. Veltinio technika sujungta su įvairiaspalvės vilnos žaismu, kuriant darbus, kupinus šilumos ir jaukumo. Šie unikalūs paveikslai yra ne tik interjero detalės, bet ir emocijų, prisiminimų bei svajonių atspindžiai. Kiekvienas kūrinys pulsuoja spalvų energija, įnešdamas gyvybę į bet kurią erdvę, kurioje jis atsiduria.
„Spalvų dienoraščiai“ – tai kvietimas pajusti meną ir paversti savo namus meno galerija, kurioje kiekviena detalė pasakoja savitą istoriją.
DOVILĖ NALIVAIKAITĖ – VENSLAUSKIENĖ gimė 1988 m. Vilniuje. Vilniaus dailės akademijoje baigė Dizaino katedros bakalauro studijas (2013 m.) ir dailės pedagogiką (2019 m.). Dirbo Trakų r., Prienų r., Vilniaus r. ir Vilniaus m. ugdymo įstaigose dailės mokytoja. Pastaruoju metu pamokas veda tik dvejose Trakų ir Vilniaus rajonų gimnazijose. Dalyvauja dailės egzaminų ir dailės olimpiadų vertinimo komisijose.
Nuo 2019 m. Lietuvos dailės mokytojų asociacijos narė. Organizuoja teminius respublikinius vaikų piešinių konkursus. Dirbdama su įvairaus amžiaus vaikais Dovilė vis tik ypatingą dėmesį skiria mokinių saviraiškos ugdymui, jų piešimo technikos tobulinimui, spalvų ir atspalvių išjautimui ir atradimui, kad atskleisti kūrybinio darbo turinį.
Dovilė pastebėjo, kad vaikai ankstyvojoje vaikystėje labai imlūs žinioms ir drąsūs kūryboje, todėl savo vaikus dailės pagrindų pradėjo mokyti jau nuo 3-ų metų ar 9 -erių metų. Pastaruoju metu savo dukrą AUŠRINĘ (2014 m.) edukacijos principu moko paveikslo struktūros, kaip spalvomis parodyti daiktus, tapybos objektus, aplinką, emociją.
Jų darbai – natiurmortai. Mama ir dukra. Abi vienu metu kuria tą pačią objektų kompoziciją. Gal kažkam sukirbės mintis, kad Aušrinės drobėje vienur ar kitus bus pasidarbavusi mamos Dovilės ranka? O, ne! Dovilė tik kalbasi su Aušrine, todėl parodoje pamatysite MAMOS ir DUKTERS pokalbius spalvomis. Tai I-oji jų kūrybinių darbų paroda.
Dirbdama su vaikais Dovilė save išbando kūrybiniuose ieškojimuose: keičia ir eksperimentuoja, naudoja skirtingas medžiagas ir technikas (pvz.: guašą, akrilą, popierių, drobes, polimerinį molį, molį, glazūrą). Kasmet dalyvauja dailės mokytojų gyvose gamtos dirbtuvėse – pleneruose.
Dar būdama 12-os, tėvų paskatinta, aktyviau pradėjo piešti Vilniaus dizaino mokymo centre. Pirmieji Dovilės dailės pagrindų mokytojai buvo žinomi Lietuvos dailininkai: grafikas Kazys Rimtas Tarabilda, tapytojai Vija Valerija Tarabildienė ir Algimantas Stanislovas Kliauga. Vėliau piešimo ir tapybos įgūdžius tobulino pas vitražo ir stiklo menininkę Gintautėlę Laimutę Baginskienę (1940-2021). Kiekvienas iš žymių menininkų įnešė Dovilei begalinį potraukį ryškiems tapybiniams vaizdams ir energingam potėpiui.
Dovilė Nalivaikaitė – Venslauskienė dalyvavo tarptautinėse menų savaitėse – konkursuose: „Next Art Week in Greece“ 2019 m., 2 vieta, „St.Petersburg art week“ 2019 m. nominacija – konstruktyvizmas, 1 vieta ir ezoterinėje nominacijoje 3 vieta; „Art weeks in China“ 2019 m. nominacija – konstruktyvizmas, 1 vieta ir nominacija superrealizmas, 1 vieta; „GREAT ART COPY“ 2020 m. Pablo Picasso natiurmorto kopija „Still life with a picher“, 2 vieta; St. PETERBURG International Festival „ART PORTRAIT CLUB”, 2020 m., avangardas,
1 vieta. Aušrinė Venslauskaitė dalyvavo XXI International Festival of Children „World Art Assembly ” St. PETERBURG, 2020 m., nominacijoje: mano šeima, 2 vieta.
Parodoje rodomos abstrakcijos ir plenerinė kūryba tai autorės bandymas tapyboje rasti dvasinį
palengvėjimą. Lengvai psichodelinis menas įkvėptas gamtos, dangaus kūnų ir saulės paliestomis
dulkėmis su savo didžiule spalvų gelme ir natūraliai tekančiomis abstrakcijomis, kurios užpildo
vidų gilia metafizika ir leidžia atsiminti, kad mes tik laikinos laiko dulkės papūstos žvaigždžių.
Gabrielė Venckutė gimė 1994 m. Alytuje. Mokėsi Alytaus šv. Benedikto gimnazijoje, baigė Alytaus
muzikos ir dailės mokyklas. 2018 m. Vilniaus dailės akademijoje sėkmingai baigė dailės ir interjero
restauravimo (sieninės tapybos restauravimo) bakalauro studijų programą, jai buvo suteiktas meno
studijų bakalauro (restauratoriaus) kvalifikacinis laipsnis. Studijuodama dalyvavo restauruojant
Pacų rūmus, Bernardinų bažnyčią, Trakų karaimų bažnyčią, Alytaus sinagogą. 2017 m. Vilniaus
dailės akademija Gabrielę apdovanojo Kaminskų premija. Jos universalią kūrybą yra įsigiję
Lietuvos, Ispanijos, Lenkijos, Olandijos meno mylėtojai.
Individualiam bendravimui el. paštas – gabrielevenckute741@gmail.com.
Kultūros centro fojė neeilinė keramikos paroda – „Malda gamtai”
Menininkė Indrė Aleksiejūnienė (Vilnius) dalinasi mintimis apie savo darbus: „baigiau VDA keramikos magistro studijas. Studijuodama ir po studijų visą savo laisvalaikį skiriu naujų keramikos formų, spalvų, technikų ieškojimui. Dalyvauju parodose. Esu surengusi 7 personalines parodas, sudalyvavus daugiau nei 20 jungtinių parodų. Savo keramikos gaminius kuriu namie. Tai mano maža meno kūrybos oazė. Degimus atlieku kaimuke. Kūrybai mane daugiausiai imponuoja gamta. Miško paklotė, ežero dugnas, pievų toliai.
Šventorėliai gimė įkvėpti gamtos. Juose vaizduojama gamta taip kaip aš ją matau ir jaučiu. Paroda yra skirta grįžtančiams paukščiams.”
Parodoje galite apsilankyti iki vasario 29-os dienos
Lapkričio 30 d., ketvirtadienį, 18 val. Elektrėnų kultūros centre atidaroma personalinė Rolano Stankūno piešinių paroda „Šviesa ir šešėliai“.
Rolano Stankūno piešiniai – didelio formato, peržengiantys įprastų piešinių ribas. Sudaryti iš dešimčių tūkstančių atskirų potėpių, pieštuku ir anglimi pieštų ant popieriaus kelias savaites ar mėnesius. Apsiribodamas tik juoda ir balta spalvomis, kūrėjas abstrahuoja vaizduojamą tikrovę.
Nakties fasadai ar miestovaizdžiai, tik menkai apšviesti, sukuria niūrią, grėsmingą nuotaiką. Tačiau ją keičia džiugi atmosfera, kai Rolanas imasi gamtos motyvų: mirguliuojančio šviesos ir šešėlių žaismo vandenyje ar miške. Figūratyviuose piešiniuose, objektas susilieja su abstrakcija. Šešėlis čia tarsi vaizdas, tarsi vaizduojamo objekto nuojauta.
„Visą savo kūrybinį laiką gaudau, bandau sučiupti šešėlius. Mane žavi jų žaismė, gebėjimas iškreipti, deformuoti pažįstamus objektus į akiai nepažintas formas”, pasakoja Rolanas Stankūnas apie savo piešinius.
Šiame kontekste įdomu pastebėti, kad, kinų nuomone, šešėlis, kurį, pavyzdžiui, bambukas meta ant sienos, stebėtojui yra svarbesnis ir reikšmingesnis nei pats augalas. Štai kodėl sienos, tradiciškai supančios kinų sodus, dažomos baltai. Jos tarnauja kaip savotiška „drobė” ant jų atsirandantiems šešėliams. Šešėlių piešinys, visada juda, net ir pučiant menkiausiam vėjeliui.
Paroda veiks iki naujų metų sausio 1 d.
Nuo lapkričio 3 dienos vakaro iki lapkričio 30-osios Elektrėnų kultūros centre įspūdinga Renatos Murashko (Muraškaitės) ekspozicija „LIETUVOS DIDIEJI KUNIGAIKŠČIAI ir jų portretai“.
Lietuvos valdovų ciklą sudaro 9 paveikslai, kuriuose vaizduojami žymiausi šalies valdovai bei istoriniai veikėjai. Paveikslai yra netradicinio stiliaus, tai jaunosios menininkės Renatos Murashko (Muraškaitės) interpretacija. Savo kūryboje ji naudoja komplementarias, ryškias spalvas, tarp kurių dominuoja mėlyni atspalviai.
Kviečiame apsilankyti!
@MURASHKO art studio
murashkoartstudio.com
Fotografuoti pradėjau dar mokykloje, kai nupirkom fotoaparatą Zorkij. Tačiau pats daryti juodai-
baltas nuotraukas išmokau tik trečiame Vilniaus universiteto gamtos mokslų fakulteto kurse. Tyrinėjant gamtą be fotografavimo neišsisukau.
Skirtingai nuo daugelio fotomenininkų, kurie darbo liūto dalį skiria kompozicijai (kuo ryškiau
užfiksuoti pagautą akimirką arba dirbtinai sukomponuoti norimą siužetą), aš improvizuoju nuo pradžios iki
pabaigos. Niekada nežinau kas bus. Tik vidinis balsas kužda, – nufotografuok tai. Telefonu, kino kamera,
mėgėjišku fotoaparatu. Net jei tas tai – kepamos daržovės keptuvėje ar perpjautas lietinis su sūriu, šešėlių
žaismas ant namo šalia Vatikano ar rūke paskendęs valtininkas Birštone. Tada prasideda improvizacija. Ir,
patikėkit, kaip improvizacijos muzikoje, aš to pačio rezultato negaliu pakartoti. Dalinai ir dėl to, kad nebelieka objektų (Šventosios senasis molas išardytas, daržovės keptuvėje suvalgytos, apelsinas – taip pat). Kitaip savo darbų stilių pavadinčiau fotodžiazu.
Kodėl pasirinkau fotodrobę? Kai, lankydamasis Norvegijoje, visiškai atsitiktinai nufotografavau pro
akmenis srūvantį kalnų upės vandenį, pamačiau, kad fototechnikos pagalba galima piešti. O kaip kitaip
įsivaizduojate piešinį jei ne ant drobės?!
Su pagarba,
Evaldas Snieškus