Elektrėnų istorija

Po trečiojo ledynmečio dabartinę Elektrėnų teritoriją buvo užtvindę ledyno tirpsmo vandenys. Laikui bėgant, vanduo seko, palikdamas molio ir smėlio sąnašas aukštumėlėse ir keletą ežerų daubose. Taigi po trijų šimtų metų, liko Anykštos, Puikino, Jagudžio ir keletas mažesnių ežerėlių.

Žmonės apie minėtus ežerus kūrėsi dar akmens amžiuje. Tai liudija šiose apylinkėse tyrinėti Alynkos, Perkūnakiemio, Gojaus pilkapiai. Archeologiniai kasinėjimai leidžia manyti, kad mūsų eros pradžioje čia gyveno viena iš jotvingių genčių.

Ankstyvaisiais Lietuvos valstybės gyvavimo amžiais, senieji Elektrėnų apylinkių gyventojai atsidūrė vieno svarbiausių administracinio ir politinio centro – Trakų – įtakoje. Pro šias vietas ėjo didieji to laiko keliai į Vilnių ir Trakus, kuriais dažnai traukė Vokiečių ordino kariuomenė. 1348 m., už keliolikos kilometrų nuo dabartinio Elektrėnų miesto, prie Strėvos upės, įvyko didelis mūšis, kuriame žuvo tūkstančiai žmonių, tarp kurių buvo ir Gedimino sūnus Narimantas. Taigi mūsų protėviai buvo svarbių įvykių liudytojai.

Kūrėsi žmonės prie upių ir ežerų, nes pirmoji būtinybė buvo vanduo. Išsirinktai vietai reikėjo vardo. Čia padėjo senoji lietuvių religija, gamtos reiškiniai, istoriniai įvykiai, žymių žmonių vardai. Pagonybės reliktas – Perkūnakiemis. Tai teritorija, kurioje šiandien stovi Lietuvos elektrinė.

Dabartinėje Elektrėnų miesto ir apylinkių teritorijoje žmonių gyventa labai seniai, nors pats miestas – vienas jauniausių Lietuvoje. Nuo XIV a., Elektrėnų vietovės buvo Trakų kunigaikštystės įtakos zonoje, nuo 1413 m. – Trakų vaivadijos, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę (1918 m.) – iš Trakų apskrities perėjo Kietaviškių valsčiaus, vėliau – Vievio valsčiaus bei Vievio rajono (1950 m. birž. 20 d.) žinion. Jau įkurtas Elektrėnų miestas priklausė Trakų rajonui, o 2000-aisiais, įkūrus Elektrėnų savivaldybę, tapo jos centru.

Elektrinės statybos atnešė didelių pokyčių. Vandens saugykla, dabar vadinama Elektrėnų mariomis, sukurta patvenkiant Strėvos upę. 1961 metais užtvakoje ėmė kilti vanduo, suliedamas net aštuonis ežerus ir ežerėlius: Anykštą, Puikiną, Jagudį, Jagudėlį, Dumbliuką, Nendrynėlį, Syšvantą ir Šyšvantaitį. Po vandeniu atsidūrė senosios salos, net garsioji Gandrų kolonija, didžiausia baltųjų keliauninkių tėvonija Europoje. Išryškėjo naujos salos: Didžioji, Baubių, Garnių, Kirų, Miškinė, Žalioji, Kalvotoji… Po vandeniu atsidūrė Kakliniškių, Perkūnakiemio, Šarkinės, Anykštų, Raistinės, Lekavičių, Mažiklės, Petravičių, Alinkos, Rungos kaimai, iš kurių perkelta virš 140 sodybų. Šių kaimų pavadinimai iškalti vienoje iš skulptūrų Elektrėnų skulptūrų parke. 1961 m. pavasarį pradėta statyti nuolatinė gyvenvietė, miestą projektavo B. Kasparavičienė ir K. Bučas.

 

Share Button