Evaldo Snieškaus paroda „Fotodžiazas“ 10.02-10.31

Fotografuoti pradėjau dar mokykloje, kai nupirkom fotoaparatą Zorkij. Tačiau pats daryti juodai-
baltas nuotraukas išmokau tik trečiame Vilniaus universiteto gamtos mokslų fakulteto kurse. Tyrinėjant gamtą be fotografavimo neišsisukau.

Skirtingai nuo daugelio fotomenininkų, kurie darbo liūto dalį skiria kompozicijai (kuo ryškiau
užfiksuoti pagautą akimirką arba dirbtinai sukomponuoti norimą siužetą), aš improvizuoju nuo pradžios iki
pabaigos. Niekada nežinau kas bus. Tik vidinis balsas kužda, – nufotografuok tai. Telefonu, kino kamera,
mėgėjišku fotoaparatu. Net jei tas tai – kepamos daržovės keptuvėje ar perpjautas lietinis su sūriu, šešėlių
žaismas ant namo šalia Vatikano ar rūke paskendęs valtininkas Birštone. Tada prasideda improvizacija. Ir,
patikėkit, kaip improvizacijos muzikoje, aš to pačio rezultato negaliu pakartoti. Dalinai ir dėl to, kad nebelieka objektų (Šventosios senasis molas išardytas, daržovės keptuvėje suvalgytos, apelsinas – taip pat). Kitaip savo darbų stilių pavadinčiau fotodžiazu.

Kodėl pasirinkau fotodrobę? Kai, lankydamasis Norvegijoje, visiškai atsitiktinai nufotografavau pro
akmenis srūvantį kalnų upės vandenį, pamačiau, kad fototechnikos pagalba galima piešti. O kaip kitaip
įsivaizduojate piešinį jei ne ant drobės?!

Su pagarba,
Evaldas Snieškus