Kultūros centro fojė neeilinė keramikos paroda – „Malda gamtai”
Menininkė Indrė Aleksiejūnienė (Vilnius) dalinasi mintimis apie savo darbus: „baigiau VDA keramikos magistro studijas. Studijuodama ir po studijų visą savo laisvalaikį skiriu naujų keramikos formų, spalvų, technikų ieškojimui. Dalyvauju parodose. Esu surengusi 7 personalines parodas, sudalyvavus daugiau nei 20 jungtinių parodų. Savo keramikos gaminius kuriu namie. Tai mano maža meno kūrybos oazė. Degimus atlieku kaimuke. Kūrybai mane daugiausiai imponuoja gamta. Miško paklotė, ežero dugnas, pievų toliai.
Šventorėliai gimė įkvėpti gamtos. Juose vaizduojama gamta taip kaip aš ją matau ir jaučiu. Paroda yra skirta grįžtančiams paukščiams.”
Parodoje galite apsilankyti iki vasario 29-os dienos
„Fortai: spalvų invazija“ – aštuonių fotomenininkų, Kauno taikomosios dailės mokyklos fotografijos absolventų: Lino Andriekaus, Audronės Armonavičienės, Jurgitos Imbrazienės, Dovilės Juknaitės, Gabrielės Klimavičiūtės, Ailando Legačinsko, Agnės Matiušaitės, Audronės Streikutės – Ketlėrienės paroda. Tai žaismingas ir kartu rimtas bei atsakingas požiūris į kultūros paveldą per fotografijos prizmę.
Parodos darbų objektas – Kauno tvirtovė. Tai poligoninio tipo gynybinė sistema, statyta 1882 – 1915 metais Kauno mieste ir jo apylinkėse. Ji buvo viena iš keturių stipriausių karinių tvirtovių Rusijos imperijoje ir atspindėjo to meto inžinerijos ir architektūros galimybes. Fotomenininkai nusprendė, kad šio unikalaus Kauno miesto ir rajono kultūros paveldo apleista dalis nėra vien tik stūgstantys griuvėsiai, šie gynybiniai statiniai alsuoja istorija ir turi savo aurą. Tad menininkai nusprendė neįprastai parodyti jų didybę ir grožį plačiajai visuomenei.
Lapkričio 30 d., ketvirtadienį, 18 val. Elektrėnų kultūros centre atidaroma personalinė Rolano Stankūno piešinių paroda „Šviesa ir šešėliai“.
Rolano Stankūno piešiniai – didelio formato, peržengiantys įprastų piešinių ribas. Sudaryti iš dešimčių tūkstančių atskirų potėpių, pieštuku ir anglimi pieštų ant popieriaus kelias savaites ar mėnesius. Apsiribodamas tik juoda ir balta spalvomis, kūrėjas abstrahuoja vaizduojamą tikrovę.
Nakties fasadai ar miestovaizdžiai, tik menkai apšviesti, sukuria niūrią, grėsmingą nuotaiką. Tačiau ją keičia džiugi atmosfera, kai Rolanas imasi gamtos motyvų: mirguliuojančio šviesos ir šešėlių žaismo vandenyje ar miške. Figūratyviuose piešiniuose, objektas susilieja su abstrakcija. Šešėlis čia tarsi vaizdas, tarsi vaizduojamo objekto nuojauta.
„Visą savo kūrybinį laiką gaudau, bandau sučiupti šešėlius. Mane žavi jų žaismė, gebėjimas iškreipti, deformuoti pažįstamus objektus į akiai nepažintas formas”, pasakoja Rolanas Stankūnas apie savo piešinius.
Šiame kontekste įdomu pastebėti, kad, kinų nuomone, šešėlis, kurį, pavyzdžiui, bambukas meta ant sienos, stebėtojui yra svarbesnis ir reikšmingesnis nei pats augalas. Štai kodėl sienos, tradiciškai supančios kinų sodus, dažomos baltai. Jos tarnauja kaip savotiška „drobė” ant jų atsirandantiems šešėliams. Šešėlių piešinys, visada juda, net ir pučiant menkiausiam vėjeliui.
Paroda veiks iki naujų metų sausio 1 d.
Nuo lapkričio 3 dienos vakaro iki lapkričio 30-osios Elektrėnų kultūros centre įspūdinga Renatos Murashko (Muraškaitės) ekspozicija „LIETUVOS DIDIEJI KUNIGAIKŠČIAI ir jų portretai“.
Lietuvos valdovų ciklą sudaro 9 paveikslai, kuriuose vaizduojami žymiausi šalies valdovai bei istoriniai veikėjai. Paveikslai yra netradicinio stiliaus, tai jaunosios menininkės Renatos Murashko (Muraškaitės) interpretacija. Savo kūryboje ji naudoja komplementarias, ryškias spalvas, tarp kurių dominuoja mėlyni atspalviai.
Kviečiame apsilankyti!
@MURASHKO art studio
murashkoartstudio.com
Fotografuoti pradėjau dar mokykloje, kai nupirkom fotoaparatą Zorkij. Tačiau pats daryti juodai-
baltas nuotraukas išmokau tik trečiame Vilniaus universiteto gamtos mokslų fakulteto kurse. Tyrinėjant gamtą be fotografavimo neišsisukau.
Skirtingai nuo daugelio fotomenininkų, kurie darbo liūto dalį skiria kompozicijai (kuo ryškiau
užfiksuoti pagautą akimirką arba dirbtinai sukomponuoti norimą siužetą), aš improvizuoju nuo pradžios iki
pabaigos. Niekada nežinau kas bus. Tik vidinis balsas kužda, – nufotografuok tai. Telefonu, kino kamera,
mėgėjišku fotoaparatu. Net jei tas tai – kepamos daržovės keptuvėje ar perpjautas lietinis su sūriu, šešėlių
žaismas ant namo šalia Vatikano ar rūke paskendęs valtininkas Birštone. Tada prasideda improvizacija. Ir,
patikėkit, kaip improvizacijos muzikoje, aš to pačio rezultato negaliu pakartoti. Dalinai ir dėl to, kad nebelieka objektų (Šventosios senasis molas išardytas, daržovės keptuvėje suvalgytos, apelsinas – taip pat). Kitaip savo darbų stilių pavadinčiau fotodžiazu.
Kodėl pasirinkau fotodrobę? Kai, lankydamasis Norvegijoje, visiškai atsitiktinai nufotografavau pro
akmenis srūvantį kalnų upės vandenį, pamačiau, kad fototechnikos pagalba galima piešti. O kaip kitaip
įsivaizduojate piešinį jei ne ant drobės?!
Su pagarba,
Evaldas Snieškus